- 2019-04-15
- Kategorija: naujienos
- 998
Vaikų žaidimo aikštelių gaisrinė sauga. Evakuacijos procedūros
Tokiose žaidimų erdvėse dažniausiai turime įvairaus sudėtingumo ir aukščio labirintus su čiuožyklomis, kamuoliukų baseinus, batutus, pripučiamus atrakcionus ir kitokias atrakcijas.
Žemą šių vaikiškų šventovių saugumo lygį sieju su informacijos teisės aktuose trūkumu, taigi apie kompleksinį saugumo užtikrinimą tokio tipo vietose kol kas negali būti nė kalbos. Aišku, kad statybos, gaisrinės saugos ir darbų saugos teisės aktuose esančius punktus, kai kuriais atvejais, galime naudoti bendrai tvarkai užtikrinti, tačiau negalima teigti, kad juos tiesiogiai galima būtų pritaikyti „žaidimo aikštelių konstrukcijoms“. Lietuvos statybos taisyklių standartuose yra aptariamos žaidimų aikštelių įranga ir dangos, tačiau gaisrinės saugos teisės aktuose niekur nenurodoma taikyti šio standarto reikalavimus. Šis faktas leidžia vien pelno siekiantiems asmenims rinktis pigiausius, akredituotose Europos laboratorijose nebandytus kiniškus žaidimų konstrukcijų komplektus, taip visiškai paminant mūsų mažiausiųjų interesus ir jų saugumą.
Vaikų žaidimo „narveliai“
Vaikų žaidimų aikštelė, tai vaikų žaidimams, poilsiui ir ugdymui skirta erdvė, kurioje įrengta įranga, kurios komponentai ir konstrukcijos elementai skirti vaikams žaisti lauke arba patalpose. Joms nepriskiriami žaislai, potencialiai pavojingi įrenginiai, monetomis ar žetonais įjungiami žaidimų aparatai, sporto įranga.
Pačios pavojingiausios aikštelės skirtos laikinam vaikų užimtumui yra tos, kurios įrengiamos visuomeninės paskirties pastatuose, pavyzdžiui prekybos centruose. Masinis žmonių susibūrimas tokiose vietose garantuotas. Vadinasi kyla žmonių srautų informavimo ir suvaldymo problema.
Kaip atrodo vaikų aikštelės? Dažniausiai erdviose patalpose ant daugiasluoksnių arba faneros ar orientuotų medžio drožlių plokščių ir specialių putų pagrindo grindų įrengiami vadinamieji vaikų „narveliai“, kurie sudaryti iš surenkamų arba suvirintų metalinių konstrukcijų, apvilktų apmušalais ir smūgius sugeriančiomis, amortizuojančiomis medžiagomis iš poliuretano. Papildomai jos dar padengtos tankiu tinklu, saugančiu vaikus nuo kritimo iš aukščio. Šių konstrukcijų aukštis kartais siekia net 6 metrus. Mums, suaugusiems tai atrodo kaip didelis, kartais tikrai sudėtingas labirintas, nors kiekviena konstrukcinė sistema turi griežtai nurodytas išėjimo vietas ir jų kiekį. Vaikams gi tai puiki „išsikrovimo vieta“, kur lavinami greičio, nuovokos, erdvės suvokimo ir kiti įgūdžiai. Net neabejoju, kad vaikai gana greitai suranda išėjimus iš net sudėtingiausių labirintų. Tačiau pasitaiko visko. Neretai tenka krapštyti verkiančius, pasiklydusius mažamečius kurie neberanda išėjimo. Gaisro atveju greita evakuacija iš tokio tinklu padengto narvo yra neįmanoma, turint galvoje, kad vienu metu „narvelyje“ gali būti ne vienas vaikas.
Žaidimų kambario sienos dideliuose plotuose įrengiamos kaip smūgius sugeriančios. Jos padengiamos sistemomis iš minkštų poliuretano putų ir tentinių medžiagų.
Žaidimų kambario sienos dideliuose plotuose įrengiamos kaip smūgius sugeriančios. Jos padengiamos sistemomis iš minkštų poliuretano putų ir tentinių medžiagų.
Pasidomėjus paaiškėjo, kad pagal taisykles, kiekviena aikštelė turi būti ekipiruota žirklėmis, kurios skirtos išlaisvinti išstrigusį „beždžioniuką“ arba esant nenumatytiems atvejams, kai reikalinga pradėti žmonių evakuaciją. Paklauskite, pavyzdžiui kur nors pramogų centre vaikų žaidimų salėje kur ir pas ką tokios žirklės yra. Geriausiu atveju jums parodys popieriui skirtas žirklutes administratoriaus stalčiuje. Neįtikėtina. Sertifikuotam apsauginiam tinklui nutraukti reikia panaudoti aštrų taktinį peilį, o ne popieriui skirtas žirkles.
Dažnas aikštelių atributas – kamuoliukų baseinai su čiuožyklomis. Vis dažniau naudojamos pripučiamos, įvairių formų pastatų imitacijos, čiuožyklos, kopimui skirti muliažai. Ir narvelių viduje, ir pripučiamuose įrenginiuose naudojama vis daugiau lengvų plastiko (degių) konstrukcijų. Jos lengvos, kartais netgi lanksčios ir į jas atsitrenkus vaikas nepatiria traumų.
Žaidimų erdvėse dažnėja atvejai kai įrengiamos rūbinės, elektroniniai žaidimų aparatai, cukraus vatos ir gruzdintų spragėsių įrenginiai (aliejus, dujos). Atsiranda atskiros patalpos kur švenčiami gimtadieniai ir dažnai naudojami mažyčiai fejerverkai, konfeti šaudyklės ir šaltosios ugnelės. Sutikime, jog net nesusimąstome apie galimus pavojus. Bet jie niekur nedingsta, jie visiškai šalia. Iki baisios nelaimės tik mažas žingsnis.
Teisinis reglamentavimas
Apskritai kalbant, sauga vaikų aikštelėse Lietuvoje prasideda nuo Lietuvos higienos normos „Vaikų žaidimų aikštelės ir patalpos. Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“. Jos esmė užtikrinti mažiesiems kokybišką, higienišką ir saugią aplinką.
Vaikų žaidimo aikštelių gaisrinės saugos teisinis reglamentavimas – balta dėmė. Tai sudėtinga ir nyki tema, nes teisės aktų, reglamentuojančių laikiną nepilnamečių vaikų priežiūrą sporto, pramogų ir laisvalaikio zonose visuomeninės paskirties statiniuose, tiesiog nėra.
Nei gesinimo, nei vidaus apdailos degumo klasėms, nei evakuacijos procedūroms specifinių reikalavimų – nieko nėra. Tuštuma.
Reikalavimai labiau taikomi ikimokyklinio ugdymo įstaigoms (darželiams, lopšeliams) bet nėra taikomi laikinos priežiūros juridiniams vienetams. Tačiau preziumuojant jog saugumo lygis turi būti holistiškai projektuojamas pagal silpniausio ir labiausio pažeidžiamo ikimokyklinio amžiaus individo poreikius, manyčiau, kad turėtume vadovautis teisės norma, pagal kurią yra numatyta, kad vaikų patalpos visuomeniniuose statiniuose ir gyvenamosios paskirties pastatuose turi būti įrengiamos aukštuose, kurių grindų altitudė, matuojama nuo žemės paviršiaus altitudės, neviršija 3 m.
Ką gi tai reikštų verslui? Tai reikštų, jog nė viena vaikų žaidimo aikštelė ar žaidimų kambarys prekybos centruose negalėtų būti įrengtas aukštesniame nei pirmame aukšte. Kitu atveju reikėtų reglamentuoti maksimalų atstumą nuo vaikų aikštelės iki artimiausios N tipo laiptinės, kur apmokytas personalas atvestų visus surinktus vaikus, juos perskaičiuotų ir, visiems esant, išvestų vaikus tiesiai į lauką. Ar susimastėte kada nors kodėl, pavyzdžiui, IKEA prekybos centruose vaikų žaidimo kambariai yra įrengti tik pirmame aukšte. O kiek vaikų žaidimo kambarių ar salių kituose prekybos ir pramogų centruose yra įrengta viršutiniuose aukštuose?
Be to, kiekviena žaidimų aikštelė privalo turėti specialų žymėjimą asmenų kiekiui ir amžiui nustatyti bei apriboti. Nurodomi eksploatuojančio atsakingo asmens duomenys, spec. tarnybų telefono numeriai, taip pat techninio aptarnavimą atliekančio asmens vardas, pavardė ir kontaktinis telefono numeris. Privalo būti specialiai pažymėta vieta vaistinėlei ir jau anksčiau minėtoms „normalioms“ žirklėms.
Medžiagų degumas
Svarbus veiksnys, kalbant apie gaisrinę saugą vaikų žaidimo erdvėse, yra naudojamų medžiagų degumas. Laboratorinius dangų bandymus atlikti nurodo vienas svarbiausių standartų saugumui – LST EN 1176-10. Jis duoda nuorodas į gaisrinės saugos, žaidimų aikštelių medžiagų degumo bandymus: reakcijos į ugnį bandymai, gaminių užsiliepsnojimas tiesiogiai veikiant liepsna ar pavieniu liepsnos šaltiniu, minkštųjų baldų degumo įvertinimas.
Taipogi nurodoma jog pripučiamų žaidimui skirtų sistemų tekstiliniai elementai papildomai turi būti padengiami degumą mažinančiomis sistemomis. Be abejo, šios sistemos turi būti kas porą metų atnaujinamos. Taip pat yra numatyta, kad aikštelės matomumas negali būti apribotas. Šiam tikslui į pagalbą neretai pasitelkiama CCTV perimetro video stebėjimas.
Evakuaciją standartas aprašytas kiek detaliau: nurodo įėjimų/išėjimų kiekį, atstumus iki artimiausio išėjimo, galimybės sukurti ilgesnius praėjimus iki išėjimo sukuriant papildomas evakuacijos priemones.
Evakuacijos išėjimų kiekis tiesiogiai priklausomas nuo aikštelės talpumo. Pavyzdžiui, iš žaidimų konstrukcijos kurios talpa 21 – 50 vaikų, o aukštis siekia 4 m privaloma užtikrinti bent 3 įėjimus/išėjimus. Iš žaidimų konstrukcijos kurioje talpa 51 – 100 vaikų, o viršutinio aukšto grindys siekia 6 m privaloma užtikrinti bent 4 įėjimus/išėjimus. Išėjimų kiekis iš konstrukcijos nė vienu atveju negali būti mažesnis nei du.
Priklausomai nuo aikštelės (narvelio) talpos standartas reikalauja užtikrinti atstumą iki artimiausio išėjimo t.y. 5 arba 10 metrų. Standartas nurodo tikslius skaičiavimus kuriais šį atstumą galima padidinti iki 18 metrų jei užtikrinamas 1300 aukščio ir 900 mm pločio evakuacinis praėjimas. Išėjimu gali būti vadinama ir čiuožykla, jei išėjimas iš aikštelės neviršija 3 metrų nuo jos galo. Beje kiekvienoje aikštelėje privalomas užtikrinti mažiausiai 500mm pločio praėjimas, įgalinantis po aikštelę judėti ir suaugusiuosius.
Žinios yra. Kas toliau?
Aukščiau nurodyti standartai aprašo kertinius vaikų aikštelių reikalavimus, tokius kaip: konstrukcijos geba atlaikyti apkrovas, aklaviečių, vietų kur galima susižaloti galūnes ribojimą, apsaugą nuo kritimo iš aukščio, minimalūs atstumai tarp tam tikrų konstrukcijų, detalių, taipogi dėl dangų ant kurių gali nukristi vaikas. Kamuoliukų baseinams reguliuojamas kamuoliuko dydis ir juo sluoksnių storis. Pripučiamoms žaislų sistemoms keliami reikalavimai oro kompresoriams (slėgio vertės), bortelių aukščiai, inkaravimo metodai, medžiagų atsparumas tempimui ir plėšimui.
Kaip sakoma, kol neįvyksta nelaimė, mažai kas kreipia dėmesį į tokius dalykus. Juo labiau, kad nei eksploatuojamų pastatų gaisrinės saugos taisyklės, nei gaisrinės saugos pagrindiniai reikalavimai šio standarto (LST EN 1176) taikymo nenumato. Jis „slepiasi“ po higienos norma (HN 131:2015).
Kaip elgtis gaisro atveju?
Įdomus faktas: du paskutiniai gaisrai Rusijoje rodo jog suveikus signalizacijai vaikų tėvai nesievakuoja, o pradeda judėti priešinga kryptimi, t.y. link viršutiniuose aukštuose esančių vaikų aikštelių. Tai prieštarauja evakuacijos taisyklėms, tačiau yra normali tėviška prigimtis – gelbėti savo vaiką. Kokie to minusai? Pirma, tai gali trikdyti kitus besievakuojančius, tai gali privesti iki žmonių traumų, ypač kai evakuacijos kryptimi juda minia žmonių ir keletas jų susitrenkę nukrenta ant žemės. Antra – žmogus patekęs į uždūmintas patalpas gali lengvai prarasti orientaciją, pasimesti ir uždusti.
Tai dar viena priežastis dėl kurios žaidimų aikštelių ir kambarių administratoriai turėtų turėti labai aiškų ir tikslų veiksmų planą gaisro atvejui. Efektyvi evakuacija reikalauja gana griežtos tvarkos. Ją palaikyti turi aptarnaujantis personalas. Žinoma aptarnauti didelės vaikų aikštelės vienas žmogus negali, tam reikia daugiau personalo. Visi vaikai paprastai registruojami specialiame žurnale, todėl kiekvienu momentu privalo būti aišku kiek vaikų yra saugomoje pramogų zonoje. Tas reikalinga atvejui kai surinkti vaikai nuvedami į artimiausią uždarą neuždūmijamą laiptinę ir yra perskaičiuojami. Esant trūkumui atsakingas asmuo privalo grįžti į aikštelę ir dėti maksimalias pastangas surasti dingusį „klientą“. Esant silpnai uždūmintoms patalpoms privalomas specialių evakuacijos kaukių ir prožektorių naudojimas. Nerandant trūkstamo vaiko, paieška turi būti nutraukta, o surinkta vaikų grupė išvesta iš pavojaus apimto pastato į lauką. Apie trūkstamą asmenį informuojama telefonu 112 ir tiesiogiai pranešama atvykusioms gelbėjimo tarnyboms. Toliau paiešką privalo vykdyti profesionalai.
Tai tik preliminarus planas galimai evakuacijos eigai. Tvarkingai šio sudėtingo proceso eigai reikia treniruočių. Bent kartą per pusmetį. Pratyboms gali būti kviečiami darželiai, mokyklos mokiniai. Vaikams be galo svarbu įdiegti teisingus įgūdžius, idant galėtume išvengti aukų nelaimės atvejui. Kaip sakoma, saugokis pats ir tuomet būsi saugesnis.
© Visos teisės saugomos UAB "Fogo". Sprendimas: www.digitaltouch.lt