Gaisrinė sauga kultūros vertybių registre esančiuose pastatuose.

Dažniausiai sutinkamos problemos objektuose įtrauktuose į kultūros vertybių registrą yra:

–          Evakuacinių išėjimų iš aukšto skaičius;

–          Evakuacijos kelių, laiptatakių matmenų neatitikimas reglamentuojamiems;

–          Gaisrinių skyrių formavimas statinio viduje;

–          Autentiškai restauruotų sienų, perdangų, durų atsprumo ugniai problema;

–          Sunkiai sekasi išspręsti dūmų šalinimo iš patalpų problemą.

Stebint užsienio praktiką matau ypač dažną priešgaisrinio stiklo (atsparumo ugniai parametras EI) panaudojimo atvejį. Natūralu jog seno pastato esamos sienos, durys nevisada gali išpildyti gaisrinę saugą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, todėl netrūksta atvejų kai šalia esamos senovinės sienos ar restauruotų durų iškyla stiklinė priešgaisrinė pertvara su stiklo durimis kurios paliekamos praviros, o jų magnetinis uždarymo mechanizmas susietas su statinio dūmų aptikimo ir signalizavimo sistema. Mažiau matomos sienos ar perdangos dažniausiai uždengiamos priešgaisrinėmis plokštėmis.

Norint išsaugoti kuo daugiau autentiškų statinio konstrukcijų, apdailos detalių, privaloma patalpose (skyriuje) sumažinti gaisrinės apkrovos kiekį. Kuo daugiau degių medžiagų, tuo didesnė apkrova. Neapsaugotos medienos degumo klasė D-s2,d0. Priešgaisrinėmis medžiagomis padengta medienos degumo klasė B-s1,d0. Ši europinė degumo klasė yra aukščiausia kokią mediena gali pasiekti.

Pasitaiko atvejų kai senosios statinio laikančios konstrukcijos paliekamos estetiniais paveldosauginiais motyvais, o laikančiąją gebą perima naujos konstrukcijos, dažnai metalinės. Projektuotojai stengiasi jas paslėti, todėl verta iš karto tokio tipo kosntrukcijas apsaugoti „Promatect” arba „Fireboard” tipo plokštėmis. Vėliau jas lengva nudažyti, dailinti pagal projekto reikalavimus. Tas pats galioja grindų dangai. Bespalviai antipirenai ne tik apsaugos nuo ugnies poveikio, bet ir suteiks biologinę apsaugą. Vienas tokių – estiškas produktas Holz Prof.

Lietuvoje vis dar gajus supratimas, kad apskardinus medines duris, jos tampa priešgaisrinėmis. Deja bandymų ataskaitų tokiai konstrukcijai neteko matyti, todėl sunku prognozuoti kokį atsparumo ugniai parametrą suteikti. Tačiau ką daryti kai turime medines ar metalines duris gaisrinio skyriaus ribose arba gaisro atžvilgiu pavojingose patalpose. Specialistai pirma paklaustų ar iš tiesų gerai buvo paskaičiuotas gaisrinio skyriaus plotas? Tai logiška, juk dažnai ugniagesių komandos yra šalia senamiesčio, patalpose įrengiamos dūmų aptikimo, signalizavimo, šalinimo sistemos, sumontuojamos sprinklerinės sistemos.

Reikia suvokti jog iš senovinių durų priešgaisrinių nepadarysime, tačiau galime imtis papildomų veiksmų: durų paviršių padengti išsipučiančiomis medžiagomis, palei varčios perimetrą suklijuoti specialias priešgaisrines tarpines. Tačiau turime pripažinti jog tai kompensacinės priemonės ir jos privalo būti suderintos ekspertizės metu arba vėliau su PAGD Technine komisija.

Lietuvoje, skaitau, yra neišnaudojamos dūmų užuolaidų suteikiamos galimybės. Tai dažniausiai stiklo audinio pluoštai gebantys atlaikyti aukštas susiformavusių gaisro dūmų temperatūras ir formuoti projektuotojo numatytas dūmų rezervuaro ribas. Jos niekados neatstos atsparios ugniai pertvaros, bet kai kuriais atvejais gali būti panaudota kaip kompensacinė priemonė nesant galimybei įrengti naujas pertvaras. Tai beje puiki priemonė gerinanti žmonių evakuaciją iš pastato.

Neturėdami jokio barjero toksiški gaisro dūmai kaip mat pasklinda patalpose ir nors senovinių pastatų lubos gana aukštos, tačiau potencialiai kyla didelis pavojus žmonėms apsinuodyti ir žūti. O juk tai ir yra dažniausia žmonių žūties priežastis gaisruose.

Šios dūmų užuolaidos neprivalo kabėti ir būti matomos. Dauguma jų būna susuktos į rulonus specialiame “segtuve”, o išsivynioja tik suveikus statinio dūmų aptikimo ir signalizavimo sistemai (išsivyniojimo laikas gali būti reguliuojamas). Užuolaidos būna netik vertikalios, jos gali saugoti ir horizontalias angas.

Dūmų užuolaidų panaudojimo spektras gana įvairus ir jų panaudojimas kartais gali išspręsti jau įsisenėjusias diskusijas dėl gaisrinės saugos lygio užtikrinimo statinyje. Štai jos:

–          Vertikaliai atitveriamas atriumas;

–          Vertikaliai atitveriama atvira lifto šachta;

–          Vertikaliai atitveriama virtuvės anga į restoraną;

–          Vertikaliai atitveriama transportinių komunikacijų anga priešg. pertvarose;

–          Vertikaliai atitveriamos langų angos iš vidaus (saugaus atstumo tarp statinių neišlaikymo atveju);

–          Vertikaliai atitveriamos ar net visai uždengiamos saugotinos erdvės (meno vertybės religiniuose šventoriuose ar privačių kolekcininkų galerijose).

Pastaraisiais metais įvykę gaisrai ir skaudžios jų pasekmės įrodo jog kultūros vertybių registre esančiuose statiniuose susiduriame su rimta žmonių evakuacijos problema. Dažnas jų taip pat pritaikomas laikinam ar pastoviam religinių bendruomenių atstovų gyvenimui. Ieškant alternatyvų antram evakuaciniam išėjimui siūlau pasidomėti mobiliomis JOMY kopėčiomis kurios atrodo kaip lietvamzdis ir neniokoja nei bendro statinio, nei jo fasado vaizdo. Jos atitinka visus kopėčioms reikalaujamus standartus, tačiau negali būti traktuojamos kaip evakuacinis kelias, daugiau kaip avarinis. Šios kopėčios taip pat turi apsaugos sistemą prieš panaudojimą nuo žemės (vagystės tikslais).

Pasikartosiu – išvardintos priemonės yra kompensacinio pobūdžio, šis straipsnis rašomas kaip pagalba projektuotojui, informuojama apie priemones kurias galima svarstyti norint išsaugoti kultūros paveldo saugomas erdves nesumažinant žmonių ir meno vertybių saugumo.